BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

UnderWorld Of B.V.

Pavasarinis lietus.

baltojivilke ● 2012-02-29

Lijo šiltas pavasarinis lietus. Aš ėjau pas tave nešina ką tik iškeptomis bandelėmis, raudono vyno buteliu ir keliomis žvakėmis.

Dar ryte tu man skambinai ir sakei, jog pas tave namuose dingo elektra ir tu bijosi naktį likti viena.

Aš, žinoma, negalėjau atsisakyti susitikti.

Stipriai pūstelėjus vėjui, aš pajuntu kaip man prie veido limpa šlapios plaukų sruogos. Turbūt atrodau baisiai, tačiau jau matau tavo namo raudoną stogą.

Prie durų mane pasitinka tavo kalytė Luna ir tu.

-Sveika, - pasakai tu.

-Labukas,- pabučiuoju tave į kaktą aš.

Matau kaip tau jaudiniesi, nes tavo rankos drėgnos, o balsas trūkinėja.

-Nesijaudink taip, mergyt, aš nieko tau nepadarysiu,- juokdamasi atsakau aš.

-Atleisk,- nurausta ji.

-Štai tau bandelių ir vyno,- tyliai pasakau,- ir dar keletas žvakių,- dabar jau aš nuraustu.

-Dėkoju,- atsakai tu.

Vos įėjusi prisiminiau mūsų pirmąjį susitikimą, kai pakvietei mane arbatos su sausainiais. Tada aš gerą pusvalandį atsikalbinėjau, sakydama, jog nemandagu eiti pas nepažįstamą žmogų į namus. Tačiau velniukai tavo akyse mane taip viliojo.

-Apie ką galvoji?,- tyliai paklausė ji.

-Apie mūsų pirmą susitikimą,- atsakau aš svajingai.

-Pamenu kaip sakai, jog tau patinka mano lova, bet ne dėl to, jog ji patogi, bet todėl, kad ten miegu aš,- linksmai atsako ji.

-Tikra teisybė,- aš nutaisau rimtą veidą,- juk kiekvieną kartą padėjusi galvą ant pagalvės jaučiu ne kokia ji patogi, bet tavo odos kvapą,- meiliai paglostau jai skruostą.

-Ačiū,- atsako ji tuo pačiu, o tada paliečia mano šlapius plaukus ir nuskuba į vonią atnešti man rankšluosčio.

Akimis tyliai nuseku tave iki pat vonios durų, o kai tu dingsti jos tamsoje, aš prisėdu ant lovos krašto ir laukiu tavęs grįžtant..

.

Su meile, Baltoji Vilkė.

Rodyk draugams

Iškyla. Tu ir aš.

baltojivilke ● 2011-12-19

Vakaras. Ežero paviršiuje matyti paskutiniai besileidžiančios saulės spinduliai. Girdėti tik medžių ošimas ir tavo juokas.

-Kas tokio juokingo?,- mįslingu žvilgsniu paklausiu jos.

-Ne, nieko,- atsako ji.

-Nenustok juoktis, prašau,- vėl atsisukusi į ežero pusę, pasakau aš.

-Kodėl?,- susijaudinusiu balsu klausia ji.

-Nes man patinka tavo juokas, kvailiuke !,- nusišypsau aš saulei.

Girdžiu po tavo kojomis šnarančią žolę ir pajuntu kaip rankos apsiveja mano liemenį.

-Ačiū!,- pajaučiu šiltas lūpas sau ant kaklo.

Mes taip stovime gal dešimt minučių, kol pagaliau pajunti, kad jau laikas eiti tvarkytis.

Praėjus valandai pagaliau baigiame statyti palapinę, nes tau buvo įdomiau mane erzinti, nei padėti. Tada įkuriamas laužas, nes saulė pasislėpė už miško kitapus ežero.

-Na, ką manai?,- klausiu aš.

-Puiku!,- žvaliai nusiteikusi pasako ji.

-Eime?,- klausiu aš.

-Eime,- sako ji man.

Mes nusimetame drabužius ir lenktyniaujame kuri pirmesnė pasieks tilto galą. Tu laimi. Kaip ir visada.

-Tu sukčiavai!,- sušunku aš.

-Visai ne!,- juokiasi ji,- tu pati manęs prašei apsivilkti šią žavią suknutę,- toliau juokiasi ji.

-Na taip,-nusišypsau aš ir plaukiu tolyn, link virš ežero kylančio mėnulio.

Tai pirmoji iškyla su tavimi. Nors ne, tai pirmoji iškyla, kai aš esu tik su mylimu žmogumi. Tai aš įkalbėjau tave čia vykti, sakydama, kad man nepatinka būti vien tose betoninėse džiunglėse.

Visada prisiminsiu kaip tu tą dieną krykštavai iš džiaugsmo.

-Apie ką svajoji?,- netikėta paklausia ji.

-Apie mus,- atsakau aš.

-Apie mus?,- nustemba ji.

-O kodėl taip stebiesi?,- dabar jau nustembu aš.

-Aš tik džiaugiuosi!,- atsako žiūrėdama man tiesiai į akis.

Jose aš pamatau tuos pačius velniukus, kuriuos mačiau ir pirmo mūsų susitikimo metu. Tuos, kurie mane tada visam laikui užbūrė.

Baltoji Vilkė.

Rodyk draugams

Tu ir žiema…

baltojivilke ● 2011-12-07

Skambutis į duris. Namie tyla. Antras skambutis į duris, tačiau dabar namuose pasigirsta tylūs žingsniai. Žmogus, stovintis kitoje medinių durų pusėje, labai nekantrauja. Atidarau duris ir pamatau savo draugę.
-Gal gali mane palydėti į parduotuvę?,- Klausia ji.
-Žinoma, galiu,- atsakau aš tyliai,- vis tiek neturiu ką veikti.
Susitariame už 10 minučių susitikti apačioje, prie jos durų.
Garsiai užtrenkiu duris.
Mano galvoje tokia sumaištis, tokia netvarka, kad man sunku pagalvoti apie likusias dvi savaites mokytis… Tik mokslai, mokslai, mokslai.. Nieko nebenoriu, tik ramybės.
Šiltai apsirengiu, nusileidžiu laiptais, kur draugė jau laukia manęs.
-Eime?,- paklausiu aš.
-Taip, einame,- atsako ji drebančiu balsu, kol nepradėjo snigti.
Snigti? Juk taip gražu lauke, kai mažytės baltos balerinos krenta tau ant karštų žandų, rankų, kaklo, tik dar labiau kaitindamos tavo kūną. Ištirpusios jos pavirsta mažais rasos lašeliais. kurie skverbiasi tau už apykaklės, maloniai kutendami.
-Ar mane girdi?,- klausia draugė piktai.
-Taip, taip girdžiu,- atsakau juokdamasi,- užsisvajojau apie sniegą.
-Ir ką apie jį svajojai?,- klausia ji.
-Mąsčiau kaip gera jį paliesti, pamatyti ir paragauti,- atsakau aš mąstydama.
-Paragauti?,- juokdamasi paklausia.
-Taip, juk sniegas braškių skonio,- rimtai atsakau aš.
-Nejau tu rimtai?,- juokiasi ji.
-Taip, kuo rimčiausiai!,- pačiu rimčiausiu veidu, kokį tik moku nustatyti, atsakau.
-Tai gal jis dar ir persikų, ar kriaušių, skonio?,- klausia ji.
-Žinoma, kokio tik panorėsi!,- jau ir aš juokiuosi.
-Norėčiau ananasų skonio sniego,- rimtu veidu sako draugė.
-Aš norėčiau vanilinio plombyro su šokolado drožlėmis skonio snaigučių!,- atsakau aš.
Niekada negalvojau, kad su šiuo žmogumi galėčiau kalbėtis tokiomis temomis. Visada maniau, ka ji rimčiausias žmogus kokį tik pažįstu, bet apsirikau. Ar suvoki, kiek laiko prašvaistei taip šaltai su ja bendraudama? Negalėjau tuo patikėti, kol ji nepažiūrėjo į mane pilnomis ašarų akimis iš juoko.
-Tavo akys tokios gražios,- tyliai pasakiau aš, bet tu neišgirdai.
-Gal dar norėtum šokoladinių medžių?,- netikėtai sušunka ji.
-Taip, žinoma norėčiau!,- jau verkdama atsakau aš,- o tu norėtum guminukų skonio zylučių?
-Norėčiau,- numykia ji.
Mastau, kaip būtų gera būti dviese lauke, sningant. Mmmmm..
-Dovile!,- jau šaukia ji man.
-Ką?,- Piktai atsakau aš ir pametu mintį.
-Kas tau šiandien yra?,- klausia ji rimtai.
-Nieko, tiesiog pavargau nuo visko,- liūdnai pasakau aš.
-O kas nepavargo, mergyt,- sako ji man.
-Na bet gana apie tai,- linksmai atsakau aš.
-Ką, nejau vėl kalbėsime apie šokoladinius medžius ir braškių skonio sniegą?,- piktai, bet juokaudama, klausia draugė.
-Ne, jau pakankamai prisijuokėme,- atsakau aš.
Toliau abi einame tylėdamos, vis dar svajodamos apie vaisinį sniegą, kai staiga pradeda snigti.
Mes abi pasižiūrime viena kitai į akis ir nubėgame tolyn, rankomis gaudydamos šias baltas balerinas.

Rodyk draugams

Follow Me on Pinterest